Šis architektūros šedevras Maironio gatvėje, kurio statybos tarpukariu kainavo apie 6 milijonus litų, laikomas vienu prabangiausių ir geriausiai išsaugotų to laikmečio pastatų Lietuvoje.
Tai unikalus objektas, nes per visus istorinius lūžius ir okupacijas jo pirminė paskirtis niekada nepasikeitė – čia visuomet veikė bankas, todėl autentiškas interjeras nukentėjo minimaliai.
Renginio ašis – nauja Kaunui skirta moneta
Atvirų durų renginio oficiali pradžia pažymėta skambiu akcentu – banko rūmų Operacijų salėje įvyko specialus Kaunui skirtos proginės 2 eurų monetos pristatymas.
Renginio svečius pasveikinęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus paaiškino, kad Kaunui skirta 2 eurų moneta buvo pasirinkta dėl dviejų upių, juosiančių Kauną: „Kažkada buvo sakoma, kad garsas sklis apie Vilnių, tai dabar garsas sklis ir apie Kauną. Ši moneta cirkuliuos ne tik Lietuvoje, ne tik eurozonoje, cirkuliuos po visa pasaulį – nuo mažo miestelio Portugalijoje iki kaimelio Laplandijoje ir Niujorko dangoraižių. Visi dabar girdės apie Kauną“.
Tai unikali galimybė numizmatams ir miesto istorijos mylėtojams pirmiesiems išvysti naująjį piniginį ženklą, įamžinantį laikinąją sostinę.
Atviros durų dienos pavadinimas „Spręsk pats“. „Kodėl toks pavadinimas? Finansai yra nuolatinis ciklas. Tai ką tutiu šiandien priklauso nuo to kokius sprendimus priėmiau vakar. Tai ką turėsiu rytoj priklauso nuo to kokius sprendimus padarysiu šiandien“, – dalyvauti banko parengtose edukacijose kvietė G. Šimkus.
Lankytojai galėjo spręsti tęstą ir įsivertinti savo atsparumą sukčiams. Ypač rekomenduoti tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „man tai jau niekada“, tad pajusti ir atsispirti sukčių taikomiems įvairiems modeliams galėjo visi norintieji.
Taip pat laukė edukacija apie investavimą, o šalia įkurtoje erdvėje vaikams buvogalima palikti savo atžalas idant sukauptum žinių ateičiai. Dar lankytojams buvo parengtas didžiulis stendas raginantis įsidėmėti ir atpažinti padirbtus banknotus. Pasirodo pastaruoju metu tokių vis dar pasitaiko, o labiau padirbinėtojų mėgstama kupiūra yra 50 eurų.
KTU architektūros istorikas Vaidas Petrulis pabrėžė, jog labai svarbus, kad Kaunas atsidūrė ant monetos, kuri cirkuliuos po visa pasailį: „Architekt9rą atpažšstame per tris aspektus – pastus, tekstus, ką mes pasakojame, kokios istorijos yra su tais pastatais ir vaizdai – nuo brėžinių, nuotraukų iki menininkų interpretacijų kūriniuose. Ta dviejų eurų moneta su kauno tarpukario pastatais yra savotiškas kvietimas į Kauną vaizdu“.
V. Petrulis įsitikinęs, kad šis kvietimas į Kauną dar svarbesni dėl to, kad Kauno tarpukario architektūra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – aukščiausio įmanomo lygio pripažinimą.
Nuo marmurinių kolonų iki 3 tonų seifo durų
Lietuvos banko atstovai neslėpė džiaaugsmo, kad į atvirų durų dieną atvyko daug žmonių. Pakutinį kartą toks renginys vyko pries keturis metus.
Lankytojai turėjo galimybę gyvai įvertinti nepriekaištingai išsaugotą autentišką tarpukario interjerą, kurį suprojektavo žymus architektas Mykolas Songaila. Didžiausią įspūdį tradiciškai palika pagrindinė operacijų salė, kurios erdvę juosia masyvios marmurinės kolonos, o viršuje spindi milžiniškas stiklo kupolas.
„Nuostabiai gražu. Esu buvusi čia anksčiau, bet tik sužinojusi, kad vėlbus atvirų durų diena, nedvejojau nė akimirką“, – rankoje naująją monetą jau laikė kaunietė Danguolė.
Beje, tarybiniu laikmečiu operacijų salėje buvęs didingas Vytis buvo užtinkuotas siekiant jį išsaugoti, o atgavus Nepriklausomybę – sėkmingai atidengtas ir restauruotas.
Maršrutas taip pat vedė pro buvusią Lietuvos banko tarybos ir valdybos posėdžių salę bei senąsias saugyklas. Čia laukė inžinerinis to meto stebuklas – 3 tonas sveriančios šarvuotos „Milners“ seifo duris. Anglijoje gaminti seifai tarpukariu buvo laikomi saugumo etalonu pasaulyje, o šis Kauno banke sumontuotas mechanizmas akylai saugojo šalies aukso atsargas bei valstybės valiutos stabilumą.
Slaptas premjero butas ir technikos stebuklai
Vienas laukiamiausių ekskursijos taškų – proga užsukti į banko pastate įrengtą prabangų aštuonių kambarių butą, kuris buvo skirtas pirmajam tarpukario Lietuvos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Augustinui Voldemarui.
Nors butas buvo valstybinis, jis įrengtas ne banko, o asmeniniu paties A. Voldemaro nurodymu. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad buto įrengimui ir baldams tuomet išleista astronominė 200 tūkst. litų suma. Pavyzdžiui, dalį prabangių baldų, kurie šiandien įrašyti į valstybės saugomų vertybių sąrašą, premjeras asmeniškai užsisakė ir atsiskyė iš Paryžiaus.
Iš šių prabangių apartamentų buvo įrengtas atskiras išėjimas tiesiai ant pastato stogo. Čia, virš Kauno senamiesčio stogų, premjero šeimai buvo suprojektuotas privatus, žaliuojantis stogo sodas-terasa, kuriame jis galėjo ilsėtis atokiau nuo visuomenės akių.
Apartamentų pokylių salėje architektai įgyvendino neeilinį sprendimą – įrengė specialų nedidelį vidinį balkonėlį. Didžiųjų priėmimų ir balių metu jame slėpdavosi ir gyvai grodavo muzikantai, kad netrukdytų šokantiems svečiams, bet užpildytų erdvę muzika.
Tam, kad premjerui nereikėtų maišytis su banko lankytojais, jam buvo įrengta visiškai atskira laiptinė su asmeniniu liftu, kurį pagamino garsi JAV firma „Otis“. Šis liftas, kuris dabar yra seniausias veikiantis Kaune, viduje turėjo ne tik veidrodį, bet ir specialią minkštą kėdutę, kad ekscentriškasis politikas kildamas į trečią aukštą galėtų patogiai prisėsti.
Visgi prabanga politikas mėgavosi vos metus. Po aršios politinės kovos ir nesutarimų su prezidentu Antanu Smetona, A. Voldemaras buvo pripažintas „pavojingu visuomenės tvarkai asmeniu“, iškraustytas iš banko rūmų ir ištremtas į Platelius bei Zarasus, kur jo kiekvieną žingsnį akylai sekė iš kitų apskričių atvežti sekliai.
Naujausi komentarai